Dažnai sulaukiame klausimo, „Kodėl lietuviškoje versijoje vietovardžius rašote lietuviškai?“. Iš pradžių klausimas atrodė keistas – juk tinklapis lietuvių kalba tai aišku, kad lietuviškai, taip rašoma ir visose Lietuvos knygose, žiniasklaidos priemonėse. Visi vietovardžiai lietuviškai rašomi taip, kaip juos nustatė Vyriausioji lietuvių kalbos komisija (žr. tinklapį http://pasaulio-vardai.vlkk.lt/ ).

Tačiau nesusipratimų čia kyla todėl, kad kai kuriose užsienio lietuvių bendruomenėse, ypač JAV, įprasta rašyti vietovardžius ne lietuviškai net tada, kai tekstas yra parašytas lietuvių kalba. Taip rašo ir kai kurie užsienio lietuvių laikraščiai, portalai (pvz. Čikagos „Draugas“).

Situacija čia panaši į „American English“ ir „British English“ – tiesiog skirtingose vietose ta pačia kalba rašoma kiek skirtingai. „Gabalėliai Lietuvos“ vadovaujasi Lietuvos standartu. Tačiau „Gabalėliai Lietuvos“ turi ir anglišką versiją – ten visi vietovardžiai rašomi angliškai, kaip ir visas tekstas.

Objektyvios tiesos čia nėra ir kiekvienam atrodo, kad teisinga taip, kaip jis įpratęs (pagal analogiją British English / American English). Tam, kas užaugęs Lietuvoje įpratęs visur spaudoje, portaluose, žemėlapiuose matyti „Niujorkas“, miesto pavadinimo užrašymas „New York‘as“ lietuviškame tekste atrodys kaip keistas suamerikonėjimas, anglicizmas ar pasityčiojimas iš lietuvių kalbos, o tam, kas užaugęs Amerikoje ir įpratęs matyti „New York“, jau „Niujorkas“ atrodys kaip perdėtas sulietuvinimas „kur nereikia“. Visiems įtikti neįmanoma – kaip ir neįmanoma rašyti teksto ir British English, ir American English vienu metu. Kadangi daugelis „Gabalėliai Lietuvos“ lietuviškos versijos skaitytojų yra iš Lietuvos arba patys emigravę, pasirinkome taikyti Lietuvos standartą. Todėl, kad „Gabalėliai Lietuvos“ turi ir anglišką versiją, tai niekas nuo to nenukenčia: tie, kas užaugę JAV ir pripratę prie angliškų vietovardžių, gali atsidaryti anglišką versiją ir ten juos rasti.

Nepaisant to, reguliariai sulaukiame komentarų iš pripratusiųjų prie angliškų vietovardžių, kodėl mums ar net visai Lietuvai reikėtų pereiti prie jų. Kadangi argumentai kartojasi, visus sudėjome čia:

1.“Lietuviškų vietovardžių niekas nesupranta“. Nesupranta tik tie, kas jų nevartoja, tačiau dauguma lietuvių juos supranta ir vartoja (Lietuvos lietuviai bei neseniai emigravę lietuviai). Pastariesiems žmonėms jau *nelietuviški* vietovardžiai sunkiau suprantami.

2.“Anglų k. vietovardžiai rašomi kaip originalo kalba, kodėl Lietuvoje taip nedaroma?“. Čia net keli pastebėjimai:
a)Visų pirma, šis teiginys neteisingas. Anglų kalboje daugybę vietovardžių rašomi ir net tariami ne taip, kaip originalo k. Pvz. „Warsaw“, o ne „Warszawa“; „Cologne“, o ne „Köln”; “Athens”, o ne “Αθήνα” ar bent jau „Athina“; „Moscow“, o ne „Москва“ ar bent jau „Moskva“ ir t.t.). Tiesa tik ta, kad anglų k. taip daroma rečiau, nei lietuvių k.
b)Visos kalbos skirtingos, turi savo gramatiką ir ortografiją. Yra kalbų, kuriose, kaip lietuvių kalboje, daugelis vietovarždių verčiama (latvių, azerbaidžaniečių ir t.t.).
c)Priešingai nei anglų kalbos, lietuvių kalbos tarimas atitinka rašymą. Anglų k. įprasta, kad žodis tariamas kitaip, nei rašomas – tad užsienio vietovardžiai, parašyti originalo k., anglų kalboje jokia išimtis (na, net koks angliškas “Worcester” juk irgi netariamas, kaip rašomas). Tiesą pasakius, anglų k. būtų net neįmanoma rašyti vietovardžių taip, kaip jie tariami, nes tiesiog nėra tikslios sąsajos tarp rašybos ir tarimo (dėl šios priežasties anglų k. net sukurta transkripcijos sistema, kad būtų įmanoma užrašyti tarimą, nes raidės to tiksliai neperteikia). O lietuvių kalboje žodžiai tariami taip, kaip rašomi. Taigi, norint, kad žodžiai būtų tariami tinkamai visų, reikia juos atitinkamai rašyti – darymas kitaip lietuvių kalbai yra neįprastas ir svetimas. Aišku, tai nesukelia problemų, tarkime, lietuviams, užaugusiems JAV, nes jie turi dvi gimtąsias kalbas – lietuvių ir anglų – taigi, jiems normalu dalį žodžių rašyti “kaip angliškai” ar net įterpti į kalbą ištisų angliškų žodžių ir sakinių – bet tiems, kas nuolat vartoja tik lietuvių kalbą, yra kitaip.

3.“Nepagarba iškraipyti vietovarždius“. Irgi keli pastebėjimai:
a)Visų pirma, svarbiausia kalboje yra tarimas. Raštas tik užrašo tą tarimą, jis atsirado vėliau. Visos kalbos naudoja skirtingas rašto sistemas. Anglų kalboje visi vietovardžiai, kurie originalo k. yra rašomi smarkiai besiskiriančiais raidynais, pvz. japonų raštu ar arabų raštu, irgi be išimties perrašomi (transliteruojami) į anglišką raidyną (angliškai rašoma „Tokyo“, o ne „東京“). Taigi, daugelis pasaulio vietovardžių anglų k. irgi nerašomi taip, kaip originalo k. Jei čia nepagarba, tai visi pasaulio žmonės yra nepagarbūs nes nėra tokios kalbos, kurioje visi vietovardžiai būtų rašomi originalo raidynu.
b)Nors sakome, kad, pvz., anglų ir lietuvių kalboms vartojamas „Lotynų raštas“, iš tikro lotynų rašto variantai smarkiai skiriasi. Skirtingų raidžių reikšmės skirtingose kalbose skiriasi (pvz. „J“ angliškai tariama kaip „Dž“, ispaniškai kaip „Ch“, prancūziškai kaip „Ž“). Tik vieną variantą mokantis negali taisyklingai perskaityti kito varianto vietovardžio.
c)Transliteracija į kitą rašto sistemą ar rašto sistemos variantą kaip tik užkerta kelią vietovardžių iškraipymui – nes jie parašomi taip, kad bet kuris, mokantis lietuviškai, galėtų taisyklingai juos ištarti. Tuo tarpu joks žmogus niekada mintinai nemokės visų pasaulio vietovardžių, joks žmogus nemokės visų kalbų ir jų tarimo taisyklių – taigi, rašant „originalo k.“, dauguma vietovardžių būtų tariami klaidingai. Čia yra „arba, arba“: rašydami originalo k. dažninam atvejus, kai vietovardis iškraipomas tarime, ir atvirkščiai. Lietuvių kalbininkai pasirinko geriau užtikrinti teisingą tarimą.